Investiciniai fondai

Investicinis fondas tai daugelio investuotojų vienoje vietoje sutelkti pinigai, kuriuos fondo valdytojas investuoja pagal fondo strategiją. Nuo kiekvieno investicinio fondo strategijos priklauso, į kokias rinkas bus investuojama, kokių sektorių įmonės sudarys didesnę dalį portfelio, koks bus akcijų ir obligacijų santykis ir t.t.

Prieš pradėdamas investicinę veiklą, fondas išleidžia prospektą, kuriame aprašomi jo tikslai bei veiklos kryptys. Tuomet investuotojai įsigyja investicinio fondo vienetų, bei suneša kapitalą, kurį valdo fondo valdytojas, laikydamasis pasirinktos strategijos. Kiekvienam žmogui, turinčiam fondo vienetų, tenka proporcinga investicinio fondo uždarbio dalis.

Vienas iš pagrindinių investicinio fondo privalumų yra tas, jog jį valdo profesionalas, išmanantis visas investavimo smulkmenas. Dažnai fondo vienetus perkantys žmonės neturi laiko, noro ar patirties valdyti savo asmeninį portfelį, dėl to santaupas patiki fondo valdytojui.

Kitas investicinio fondo privalumas yra diversifikacija*. Kadangi fondas sudarytas iš daugybės skirtingų įmonių akcijų, investuotojas, įsigydamas fondo vienetų, netiesiogiai įsigyja visų jame esančių akcijų. Be to, investicinis fondas suteikia galimybę investuoti tose rinkose, kurios yra sunkiai pasiekiamos tiek dėl žinių stokos, tiek dėl techninių kliūčių, o tai dar labiau sumažina riziką. Investuojant santykinai nedidelę sumą, taip diversifikuoti savo portfelį be fondo pagalbos būtų praktiškai neįmanoma ir finansiškai nenaudinga dėl didelių komisinių mokesčių.

Visgi nereikėtų pamiršti, jog didelė diversifikacija ne tik sumažiną riziką, tačiau taip pat ir sumažiną tikėtiną prieaugį. Kadangi investicinio fondo sudėtyje tam tikros įmonės akcijos gali turėti tik ribotą svorį, šioms akcijoms stipriai pabrangus, efektas visam fondui bus mažesnis nei investavus tiesiogiai į tokį perliuką.

Dar vienas faktorius, mažinantis fondo pelningumą, lyginant su investavimu į pavienes akcijas yra tas, jog fondas turi laikyti tam tikrą dalį surinktų lėšų grynųjų pinigų pavidalu. Šis reikalavimas keliamas dėl to, jog kiekvieną dieną žmonės perka bei parduoda fondo vienetus, todėl fondo valdytojui visuomet reikia turėti rezervą.

Už galimybę naudotis investicinių fondų teikiamomis paslaugomis bei jų dėka atsirandančiu priėjimu prie sunkiai pasiekiamų rinkų tenka šiek tiek sumokėti. Populiariausi yra trys mokesčiai: pirkimo (įsigijimo), išpirkimo ir valdymo. Pirkimo mokestis mokamas vieną kartą įsigijimo metu kaip investuojamos sumos procentas. Išpirkimo mokestis taip pat mokamas vieną kartą kaip procentas nuo išperkamos sumos. Valdymo mokestis skaičiuojamas kaip procentas nuo fondo turto. Jis yra metinis, o kadangi fondo investicinių vienetų suma keičiasi praktiškai kasdien, tai kiekvieną dieną apskaičiuojama metinio fondo valdymo mokesčio dalis. Šis mokestis mokamas netiesiogiai jis išskaičiuojamas iš fondo vienetų kainos ir taip nuolat mažina viso fondo vertę. Visiems šiems mokesčiams bendro standarto nėra, todėl kiekvienam fondui gali būti taikomi skirtingi mokesčiai.

Minimali suma, už kurią galima įsigyti investicinio fondo vienetų, yra tikrai nedidelė ir prieinama praktiškai kiekvienam. Dažniausiai ji svyruoja tarp 50 ir 100 litų. Minimalios sumos panašios daugumoje investicinių fondų vienetus platinančių kompanijų, todėl šis investavimo būdas yra puiki proga nepatyrusiam investuotojui žengti palyginus nerizikingą pirmąjį žingsnį į akcijų rinkas. Natūralu, jog kiekvienam rūpi savi pinigai, todėl žmogus, nusipirkęs investicinio fondo vienetų vėliau nejučia pradeda sekti savo investicijų pelningumą, domėtis rinkomis, o dažnai ir pats ryžtasi pabandyti aktyvesnį investavimą įsigydamas kokios nors įmonės akcijų ar obligacijų.

Pagal tai, į kur investuojama, galima išskirti tris pagrindines fondų rūšis: akcijų, obligacijų ir pinigų rinkos fondai. Taip pat gali būti ir mišrūs fondai, kurie dalį savo lėšų investuoja į akcijas, o kita į obligacijas. Esminiai įvairių rūšių fondų skirtumai yra pajamingumas ir rizika. Nors būna išimčių, tačiau didžiausia rizika ir pajamingumu pasižymi akcijų fondai, o saugiausi, tačiau ir mažiausią grąžą generuojantys yra pinigų rinkos fondai. Žemiau pateiktuose grafikuose matyti, kaip skiriasi įvairių fondų verčių svyravimai.

Taip pat egzistuoja fondų fondai, indeksų, apribotos rizikos (hedge), nekilnojamo turto bei specializuoti fondai. Visi jie skiriasi savo specifikacijomis, todėl praktiškai kiekvienas investuotojas gali surasti jo poreikius atitinkantį fondą. Iš paminėtų fondų rūšių pradedančiam investuotojui bene aktualiausi yra fondų fondai, kurių fondo valdytojas, investuodamas į kitus fondus, klientui tuo pačiu suteikia investicinių fondų portfelio valdymo paslaugą.

* Diversifikacija – portfelio sudėties išskaidymas tarp skirtingų vertybinių popierių ar finansinių instrumentų, taip sumažinant riziką.